Čia pateikta  keletos  naudojamų pamokose sąvokų paaiškinimai, dauguma savais  žodžiais.

Tabulatūra - gitaros natų užrašymo būdas.

Riffas - šiuo atveju tai tabulatūros dalis, išimta iš dainos. Dažniausiai tai dainoje dažnai pasikartojanti grojama vieta.

Tabai - sutrumpintas žodis tabulatūra.

Mediatorius - tai toks brauktukas, kuriuo grojama gitara.

Grifas - tai tas gitaros "pagalys", ant kurio reikia užspaudinėti akordus.

Ladas - gitaros grifo skirsnis. Jie žymimi skaičiais pvz: 1 ladas, 2 ladas.

Patternai - tai tam tikras gitaros natų išsidėstymo būdas, paaiškinta pamokoje "patternai".

Akordas - kelių natų derinys.

Kamertonas - toks metalinis daikčiukas skirtas išgirsti natą ir paskui susiderinti gitarą ar kitą instrumentą.

Mažorinis, minorinis - tiesiog gamų pavadinimai. Mažorinė gama - tai linksmos nuotaikos gama, ja grojamos linksmos dainos. Minorinė gama - liūdnos nuotaikos gama, ja grojamos liūdnos dainos.

Skalė - progresija natų nustatyta tvarka.

Harmonija muzikoje - tai melodiją lydinčių garsų visuma. Tai faktinis arba numanomas klausos vienalaikiškumo ir akordų naudojimas bei analizė muzikoje. Kartais ji apibūdinama kaip „vertikalioji“ muzikos raiška, o melodija vadinama „horizontaliąja“. Dažnai harmonija yra kontrapunkto, polifonijos, kai kurių melodijos motyvų, grojamų vienąkart, rezultatas, kita vertus, harmonija gali kontroliuoti kontrapunktą. Ji papildo, pasodrina melodijos kuriamą nuotaiką, suteikia jai daug naujų spalvų ir atspalvių, naujų ritmų ir erdvės.

Melodija - svarbiausias homofoninės muzikos komponentas, savaip - ne žodžiais, o muzikiniais garsais - išreiškiantis nuotaiką, jausmus, mintis. Melodijos gali būti lyrinės, lėtos, ramios arba gyvos, greitos, nuotaikingos, gali skambėti šviesiai, linksmai, džiugiai, šventiškai, iškilmingai, galingai, gali skambėti ir ilgesingai, liūdnai, sielvartingai, net tragiškai. Melodijos pagrindas - garsų aukštumas, arba, kitaip sakant, įvairaus aukštumo garsų santykis ir jų darna. Kai gerai įsiklausai, girdi, kaip gražiai melodijos garsai tai kyla aukštyn, tai leidžiasi, juda laipsniškai arba šuoliais, sudaro įvarius tarsi kalnų reljefas vingius. Kiekvienas melodijos vingis kaip kokia sakinio dalis ar atokvėpis išreiškia kažkurią minties dalelę. Muzikoje tai vadinama melodinėmis intonacijomis. Melodinių intonacijų savitumas, grožis, įvairovė lemia ir visos melodijos grožį bei originalumą. Atydžiai sekant melodiją, ypač lėtą, lengva pastebėti, kad kildama aukštyn, ji skaidrėja, šviesėja, pasidaro aktyvesnė, o leisdamasi žemyn - tamsėja, darosi ramesnė, kartais įgauna net liūdesio atspalvį. Jeigu melodijoje vyrauja kylančių garsų intonacijos - ji šviesesnė, džiugesnė, jeigu krintančių garsų - ji tamsesnė, liūdnesnė. Šuoliai melodijai suteikia nepastovumo, platumo, erdvės įspūdį, o laipsniškas garsų judėjimas - ramumo, pastovumo įspūdį.